 |
Trakai - miestas tarp trijų ežerų, įsikūręs už 28 km į vakarus nuo Vilniaus. Ten keliaudami, jūs važiuojate istorinėmis buvusios Trakų kunigaikštystės žemėmis, kurių centras Senieji Trakai viduramžiais buvo Lietuvos valstybės sostinė. Netoliese, už 3 km, ežerų apsuptyje buvo įkurta dar viena gyvenvietė, išaugusi į dabartinį Trakų miestą. Vėlesniais laikais miestas nepatyrė žymaus augimo, tad šiandien Trakai ir jų apylinkės yra Lietuvos valstybės istorijos reprezentacinė teritorija. Čia pastatytos trys pilys byloja apie išskirtinętos vietos svarbą šalies gyvenime. Net ir nebetekusi savo karinės reikšmės, ši vietovė dar ilgai buvo Lietuvos valdovų rezidencįja. Išlikusios iki mūsų dienų dvi Trakų pilys yra garsiausias gynybinės architektūros kompleksas Lietuvoje.
Miesto ir aplinkmių gyvenviečių kūrimasis XIII a. sutapo su Lietuvos žemių jungimosi į vientisą valstybę procesu. Tuomet tik susikūrusi dar pagoniška Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo puldinėjama vokiečių ordinų ir du šimtmečius turėjo atlaikyti krikščioniškosios Europos invaziją. Visoje šalyje strategiškai svarbiuose taškuose buvo statomos tvirtovės. Trakai buvo minimi kaip vienas svarbiausių valstybės politinių ir gynybinių centrų. Kryžiaus žygių metu į Vilnių traukiantys priešai stengdavosi apeiti šias vietas, nesusidurę su pilių įgula. Aršiausi mūšiai vyko prie Pusiasalio pilies. Tačiau jau 1377 m. vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis nurodo, kad kryžiuočiai "Trakų žemeje" apgulė "naują pilį". Šia nuoroda į Salos pilį Trakai buvo pirmąkart paminėti istorijoje. Nūnai restauruota Trakų Salos pilis (XIV a. pab.-XV a. pr.) yra vienintelė tokio pobūdžio tvirtovė Rytų Europoje. Trakams 1991 m. buvo suteiktas nacionalinio istorinio parko statusas.
Trakų istorinis nacionalinis parkas savo teritorija yra mažiausias (8200ha) Lietuvoje, bet istorijos ir kultūros palikimas jame turtingiausias. Čia rasta akmens amžiaus gyvenviečių liekanų, mitologinių apeigų vietų, piliakalnių, pilkapynų.
Parko teritorijoje tyvuliuoja 32 ežerai. Žmonės tyrą ežerų vandenį XX a. viduryje dar naudojo gėrimui. Didžiausias yra Galvės ežeras (388ha), turintis dvidešimt salų, jo gylis rytinėje dalyje siekia 46,7 m. Iškyšulyje tarp Galvės ir Bernardinų ežerų stūkso Pusiasalio pilis (XIVa.). Iš jos į Salos pilį buvo galima patekti tik tiltais. Galvės ežere iškilusi Salos pilis išryškėja kaip tapybiška aplinkos dominantė. Salos pilis (XIV-XV a. pr.) su 1962 m. joje įrengtu istorijos muziejumi nūnai tapo pagrindiniu lankytojų traukos centru.
Istoriniame nacionaliniame parke gausu ir kitų kultūros bei gamtos vertybių: Senųjų Trakų piliavietė su Benediktinų vienuolyno liekanomis (XV-XIX a.), Senųjų Trakų kaimo architektūros draustinis (XIX a.), Vytauto 1409 m. funduota parapinė bažnyčia Trakų miesto centre, Pusiasalio pilies teritorijoje veikęs Dominikonų vienuolynas (XVIII a.), Švč. Dievo Motinos gimimo cerkvė (XIX a.), Mažasis miestas su karaimų gyvenamaisiais namais (XIX a.), Užutrakio dvaras (XIX a.), Daniliškių kaimo architektūros draustinis (XIV-XX a.), Varnikų botaninis zoologinis draustinis ir Varnikų piliakalnis (Va. pr. Kristų -VI a. po Kristaus), Akmenos ežero hidrografinis draustinis, Plomėnų ornitologinis draustinis. Pastarajame užregistruotos 88 paukščių rūšys. Iš jų 66 rūšys ir peri draustinyje, tačiau įdomu, kad didesnė šio draustinio dalis yra Trakų miesto administracinėse ribose.
Bet daugeliui Trakai yra tiesiog puiki poilsio vieta, kur istorija ir gamta susilieja į darnią visumą.
Senieji Trakai (3 km nuo Trakų). Nuo šios gyvenvietės ir prasidėjo Trakų istorija. Ji siejama su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Vytauto vardais. Jų valdymo laikotarpiu 1316-1430 m. vyko aršūs mūšiai su kryžiuočiais. Kaip tik tuomet Trakai pasiekė didžiausią suklestėjimą. Gediminas buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastijos, kuri nutrūko XVI a. antroje pusėje, pradininkas. Pradedant jo vaikaičiu Jogaila, beveik visi Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo renkami ir Lenkijos karaliais.
Pasak legendos, Gediminas medžiodamas radęs miške gražią kalvą ir įsakęs šioje vietoje pastatyti pilį bei perkelti čionai sostinę iš Kernavės. Apie septynerius metus (iki 1323 m.) ši vietovė buvo Lietuvos sostinė. Mūrinė jos pilis neišliko. Senąją piliavietę žymi gili perkasa, ant kalvos stovinčio Benediktinų vienuolyno (XV a.) liekanos ir neogotikinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (XIX a.)
Kita legenda byloja, kad Gedimino sūnus kunigaikštis Kęstutis, išvydęs Palangos miske neregėto grožio vaidilutę, nepaisydamas jos duotų skaistybės įžadų, pasisodinęs ant žirgo, atsivežęs į Senuosius Trakus ir iškėlęs šaunias vestuves. Istorija patvirtina, jog čia apie 1350 m. pagonių kunigaikštienei Birutei gimė sūnus Vytautas, plačiai išgarsinęs Lietuvą. Jo valdymo metais (1392-1430) valstybės ribos išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Iki Liublino unijos (1569) Lietuvos Didžioji kunigaikstystė plotu buvo didžiausia Europos valstybė.
Tačiau nelengvai, per skausmingas netektis ir tarpusavio kovas su pusbroliu Jogaila, 1387 m. tapusiu Lenkijos karaliumi, Vytautas išsikovojo teises į Lietuvos valdovo sostą. Tik bendro priešo - vokiečių ordino - grėsmė suvienijo pusbrolius. Giminaičių tarpusavio kovose žuvo šviesusis Trakų ir Žemaičių kunigaikštis Kęstutis, kurio garbingumas ir žodžio laikymasis žavėjo net priešus (prieš eidamas į karo žygį, apie taijiems pranešdavo): Trakuose jis pateko į nelaisvę ir Krėvos pilyje, Jogailos nurodymu, buvo klastingai pasmaugtas (1382).
Pildydamas kunigaikštienės Birutės norą, Kęstutis pradėjo dviejų naujų pilių statybą Naujuosiuose Trakuose. Tą darbą užbaigė jo sūnus Vytautas. Autentiškas Vytauto portretas neišliko. Yra žinomas majestotinis Vytauto antspaudas, kuriame pavaizduotas sėdintis vyras su Lietuvos žemių herbų skydais. Paprastai tokiame anstpaude būdavo įspaustas valdovo portretas. Tokį antspaudo vaizdą atkuria medinė skulptūra "Vytauto Didžiojo kelyje", kuris jungia Senuosius ir Naujuosius Trakus. Trakų istorinio nacionalinio parko sumanymu 1998-2000 m. tautodailininkų sukurtos medinės skulptūros skirtos Vytauto 650-osioms gimimo metinėms.
Miestas pusiasalyje. Pagrindinė Vytauto gatvė išilgai kerta pusiasalį, ant kurio išsidėstęs Naujųjų Trakų miestas. Jį skalauja trys susisiekiantys ežerai. Įvažiuojant į miestą iš pietų, nuo Vilniaus pusės, dešineje yra Bemardinų (Lukos), Galvės, kairėje - Totoriškių ežerai. Kadaise vandens lygis buvo maždaug 1,5 m aukštesnis. Pietinėje, žemiausioje pusiasalio dalyje, kur dabar autobusų stotis, Benardinų ir Totoriškių ežerai susisiekdavo, ir miestas atrodė esąs saloje. Taip Trakai pavaizduoti ir seniausiuose miesto planuose bei žemėlapiuose. Miesto vaizdą ir linijinį planą lėmė sudėtinga gamtinė situacija: įspraustas tarp ežerų, miestas negalėjo plėstis.
Šiandien Trakuose yra apie 7 tūkst. gyventojų. Jų sudėtis tradiciškąi daugiatautė: lietuviai (60%), lenkai (20%), taip pat rusai, baltarusiai, karaimai. Tautinė miesto įvairovė nėra sumišusi, nepraradusi etninių savitumų, savų religinių papročių. Vytauto 1397 m. iš Krymo atvežtų karaimų palikuonys tebegyvena Mažajame mieste. Totorius primena ežerų, miškų pavadinimai, Keturiasdešimt totorių kaimas.
Pusiasalio pilis. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašuose Naujieji Trakai nuo Senųjų pradėti skirti tik 1384 m. XIV a. viduryje tarp Bernardinų ir Galvės ežerų stovėjo Pusiasalio pilis, atskirta nuo miesto akmenine siena ir plačiu gynybiniu grioviu. Tai buvo viena didžiausių gardinių Lietuvos pilių, turėjusi 11 įvairaus dydžio gynybinių bokštų. Statybos technika, konstrukcijomis ir formomis ji nesiskyrė nuo kitų to meto Europos ankstyvosios gynybinės architektūros statinių. Priekinę pilies dalį sudarė keturkampis kiemas, apjuostas akmenine gynybine siena su šešiais skirtingo dydžio bokštais. Bokšte į miesto pusę buvo pagrindiniai pilies vartai. Dominuoja keturkampis pietinis bokštas (13,4,x 13,1 m), vienintelis su kontraforsais. Jis su daugybe šaudymo angų, pritaikytas flanginei gynybai, sienų storis siekia 3,9-4 m. Dėl dydžio, architektūros ir vietos pilies plane manoma, kad bokšte gyveno pilies valdovas. Tvirtovė daug kartų pulta 1382-1391 m. Ją griovė ne tik ordinas, bet ir brolžudiški lietuvių kunigaikščių karai. Apgriauti statiniai buvo atstatomi ir stiprinami. Po Žalgirio mūšio buvo pradėti, bet nebaigti mūro statybos darbai prie pat ežero, kur būta pirmosios medinės pilies. Bandyta ją atitverti nuo miesto ir padaryti visai neprieinamą nuo sausumos pusės. Nebaigti liko ir pradėti rūmai ant Aukų kalno (17 m aukščio). Po Vytauto mirties darbai nutrūko, o po niokojančios 1655-1661 m. Rusijos invazijos pilys nebebuvo atstatomos. Pilies teritorijoje XVIII a. įsikūrė vienuoliai dominikonai. Jie čia pradėjo bažnyčios statybą, tačiau pristigo lėšų ir nebaigtoje bažnyčioje įsirengė vienuolyną ir koplyčią.
Lietuvai netekus valstybingumo ir ją prijungus prie carinės Rusijos (1795), pilis, kaip ir Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmai, buvo galutinai sugriauta (XIX a. pr.). Maždaug 4 ha jos teritorija paversta parku. Dabar, po dalinės restauracijos, čia dažnai vyksta miesto šventės.
Trakų senamiestis (169 ha) - vienas iš penkių valstybės saugomų šalies senamiesčių - išsiskiria unikalia gamtine padėtimi ir medine architektūra. Miesto planas ypatingas: vasarą linijinis, o žiemą radialinis. Vasaros ir žiemos kelių, ėjusių per ežerus, sankirtoje stovejo Pusiasalio pilis. Gyventojai - katalikai ir stačiatildai - spietėsi į pietus nuo pilies iki pat tilto per sąsiaurį tarp Bemardinų ir Totoriškių ežerų. Stačiatikiai Trakuose turėjo penkias cerkves. Už miesto gynybinio pylimo stovėjo Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvė ir vienuolynas, kuriame 1384 m. krikštijosi Vytautas. Ant auksčiausios kalvos XVII a. buvo įsikūręs bernardinų vienuolynas, pagarsėjęs kultūrine veikla. Ši pietinė miesto dalis XX a. buvo užstatyta blokiniais standartiniais gyvenamaisiais namais ir gerokai pakito.
Šiaurineje miesto dalyje išlikęs medinių namų kvartalas yra vienas vertingiausių Trakų urbanistikos elementų. Gyvenamosios zonos susiklostė pagal gyventojų tautybę ir tikėjimą. Kadaise Trakuose buvo ir sinagoga, ir totorių mečetė. Išliko tik karaimų kenesa (XVIII a.) Mažajame mieste. Čia, šiaurineje pusiasalio dalyje, apsigyveno nekrikščionys - totoriai, karaimai. Kai pastarieji čionai atsikėlė po Vytauto žygio į Krymą, pagyvejo prekyba su Aukso Orda. Trakuose savo krautuves turejo rusai, vokiečiai, žydai. Į Gdanską nuo 1423 m. buvo eksportuojami audiniai, šermuonėlių kailiai, sidabro diržai, muskato riešutai, pipirai ir kitos prekės. Priešais Pusiasalio pilį susiformavo turgaus aikštė. Kai Vytautas, skatindamas gimtųjų Trakų augimą, 1409 m. miestui suteikė savivaldos (Magdeburgo) teises, aikštėje buvo pastatyta rotušė. Jos pastatas neišliko. Rotušės aikštę žymi koplytstulpis su miesto globėjo Šv. Jono Nepomuko, žvejų ir miestų ant vandens patrono, statula (XVIII a.).
Netoliese ant kalvos stovi kadaise buvusi įjungta į Trakų miesto gynybinę sistemą masyvių mūro sienų parapinė Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia. Ją 1409 m. fundavo Vytautas, siekdamas "užsitikrinti amžiną sau išganymą, neblėstančiais ir dangiškais turtais tvirtai užsimokėti"... Bažnyčioje yra stebuklais pagarsėjęs Trakų Dievo Motinos paveikslas. Nuo 1603 m. čia švenčiami Marijos atlaidai stiprino žmonių dvasią, teikdavo vilties invalidams ir ligoniams. Piligrimų srautą veikė ir pasakojimas, jog nepaprastąjį paveikslą Vytautui Didžiajam dovanojo (1390) Bizantijos imperatorius Emanuelis 11 Paleologas. Per 1718 m. rugsėjo 4 d. surengtas neįtikėtinai įspūdingas iškilmes, trukusias aštuonias dienas, Marija šiame garbingajame paveiksle buvo vainikuota Romos popiežiaus atsiųsta aukso karūna kaip Lietuvos globeja (iki tol jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje prieš metus buvo karūnuotas tik Čenstachovos Madonos paveikslas).
Karaimų gatvė yra Vytauto gatvės tąsa šiaurinėje miesto dalyje, jungianti krikščioniškajį ir Mažąjį miestą. Joje kaip etnografinė vertybė saugomas išlikęs medinių vienaaukščių namų kvartalas. Namai stovi galu į gatvę, paprastai trimis langais: vienas dievui, kitas Vytautui, trečias sau. Vytautas karaimų buvo pramintas Teisiuoju. Karaimai, daugiau nei 400 šeimų, atsikėlė čionai iš Krymo po Vytauto žygio prieš Aukso Ordą XIV a. pab. Tai buvo nuo Hazarų kaganato atskilusios ankstyvaisiais viduramžiais rusams siaubą kėlusios klajoklių genties palikuonys. Trakuosejiems buvo patikėta kunigaikščio asmens sargyba, tiltų į salos pilį apsauga. Jų herbe pavaizduotas originalus kitų nevartojamas ginklas - dvišakė ietis.
Karaimų bendruomenei buvo suteikta privilegija turėti atskirą nuo miesto savivaldą (1441), jie buvo atleisti nuo mokesčių. Užsiiminėjo taip pat daržininkyste, buityje naudojo daug varinių daiktų ir indų. Jų nacionalinio patiekalo kibinų galima paskanauti Trakų kavinėse. Kartais patys pajuokauja, jog vargu ar kuri kita tauta galėtųvisa susirinkti į savo gentainio vestuves. Trakuose gyvena apie 70 karaimų. Tuos 600 metų, kai karaimai gyvena Lietuvoje, nuo mišrių santuokų juos saugojo griežti bendmomenės principai. Savo maldos namuose kenesoje liturgijos metu vartojo hebrajų kalbą. Karaimų religija turi islamo ir judaizmo elementų, jie laikosi Senojo Testamento Penkiaknygės. Kalba priklauso tiurkų kalbų grupei.
Prie savo kultūros išsaugojimo labai prisidėjo pasaulietinės karaimų literatūros pradininkas Simonas Kobeckis (1855-1933), mokslininkas orientalistas Seraja Šapšalas (1873-1961), 1928 m. išrinktas iki gyvos galvos Lietuvos ir Lenkijos karaimų dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu (hachanu). Jo ir dvasininko Simono Firkovičiaus iniciatyva Trakuose 1938 m. buvo įkurtas Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus. Žinomi dabartinės Lietuvos pasiuntiniai, pasižymėję diplomatine veikla Rusijoje ir Turkijoje, yra karaimai Romualdas Kozyrovičius ir Halina Kobeckaitė.
Salos pilis. "Išvykęs iš Vilniaus, pasukau į Prusus ir važiavau keliu, kuris vedė per Lietuvos Kunigaikštystę. Pirmiausia pasiekiau vieną labai didelį miestą, vadinamą Trakais, skurdžiai apstatytą vien mediniais namais ir visai neaptvertą. Yra ten dvi pilys, kurių viena labai sena medinė... Senoji pilis stovi kitoje ežero pusėje, atviroje vietoje. Antra pilis stovi vidury kito ežero, per patrankos šūvio atstumą nuo senosios. Ji yra visai nauja, pastatyta iš plytų prancūzų pavyzdžiu..."
Tokį Trakų vaizdą 1414 m. aprašė flamandų keliautojas Ziliberas de Lanua. Žinios apie pilių statybos techniką, karo žygius, diplomatų apsilankymai garsino to meto Lietuvos kaip valstybės buvimą, jos laimėjimus. Naujoji pilis saloje stovėjo apie 220 m atstumu nuo kranto. Pilies statybos laikotarpiu net santykiai su ordinu buvo taikesni: tvirtovės statybą prižiūrėjo ordino mūrininkas Radike (Rathe), atsiųstas paties magistro. Salos pilis niekada nebuvo paimta priešų.
Donžonas. Salos pilį sudarė dvi pagrindinės dalys: U formos kunigaikščių rūmai ir priešpilis. Statyba pradėta nuo kunigaikščių rūmų. Tik pradėta statyti pilis buvo sudeginta - tai liudija suodžiai mūro siūlėse ir apdegę akmenys bei plytos. Vėliau rūmus apjuosė salos pakraščiu einanti gynybinė siena su kontraforsais. Gili fosa (perkasa), kadaise pripildyta ežero vandens, skyrė rūmus nuo priešpilio.
Du pailgus rūmų sparnus jungė beveik kvadratinio plano (9,2 x 9,6 m) šešių aukštų donžonas, tapęs pagrindiniu pilies akcentu. Pirmame jo aukšte buvo įvažiavimas į centrinių rūmų kiemą, siaurą ir aukštą tarsi šulinys. Į jį buvo patenkama praėjus pakeliamąjį tiltą ir nuleidžiamas geležines grotas. Antras donžono aukštas buvo skirtas sargybai. Sraigtiniai bokšto laiptai vedė iki pat viršaus. Penktame aukšte buvo įrengta koplyčia; ja naudojosi kunigaikščio šeima. Šešto aukšto sienose žiojėjo šaudymo angos; iš čia puikiai matėsi visos apylinkės. Ant kalvų uždegti laužai perspėdavo apie artėjantį priešą. Paskutinį kartą ordinas buvo pasiekęs Trakus 1403 m. Kryžiuočių puldinėjimai baigėsi tik po 1410 m. Žalgirio (Griunvaldo, Tanenbergo, arba Ostmdo) mūšio. Daugelis istorikų vadina jį didžiausiomis to meto Europos kautynėmis, kuriose ordino galybė buvo galutinai palaužta, žuvo pats ordino magistras. Jungtinės Lietuvos ir Lenkijos karinės pajėgos daugiau nei penkiems šimtams metų užkirto kelią vokiečių ekspansijai į rytus. Šioje pilyje Vytautas ruošėsi lemiamam susidūrimui. Jis vadovavo ir pats vedė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkus į mūšį. Vienoje iš Trakų pilies menių kabo Jano Mateikos paveikslo "Žalgirio mūšis" kopija.
Kunigaikščių rūmai buvo konventinio tipo, trijų aukštų, dviejų beveik simetriškų korpusų, su juos supančia terasa. Statyti iš įvairaus dydžio akmenų ir plytų, akmenys sudaro apie 45% mūro paviršiaus. Gotikinė pilis turi ir romaninio stiliaus bruožų. Dalis išorinių sienų tinkuota, ant jų žymu ir vėlesnės renesanso apdailos liekanų. Visos patalpos buvo skliautuotos, langų angokraščiai puošti profiliuotomis plytomis. Mūre aptikta apie 15 rūšių profiliuotų plytų ir keraminių elementų. Mūro skiediniai, sudaryti iš kalkių, rupaus smėlio su molio priemaišomis, labai patvarūs ir išsilaikė nesuirę iki mūsų dienų. Per medines galerijas buvo patenkama į rūmų patalpas, kiekvieno aukšto sparne turėjusias po tris kambarius.
Kairiajame antro aukšto sparne buvo kunigaikščių gyvenamieji kambariai. Tik Vytauto ir kunigaikštienės kambarius siejo vidinės durys. Iš kunigaikščio kambario atsarginiu išėjimu laiptais žemyn buvo galima per iždinę patekti į kiemą. Dabar apatiniame aukšte įrengtoje numizmatikos ekspozicijoje rodomi Trakuose aptiktų monetų lobiai (XVI-XVII a.). Žinoma,jog XVI a. Trakuose buvo monetųkalykla, greičiausiai įkurta dar Kęstučio laikais, o pirmosios Kęstučio monetos datuojamos 1360m. Cokoliniame rūmų aukšte buvo įrengta orinio šildymo (hipokaustinė) sistema: karštas oras vamzdžiais kilo aukštyn, šildydamas rausvas degto molio plytelių grindis. Rūmų dešiniojo korpuso antrame aukšte puošnus gotikinis portalas žymi įėjimą į reprezentacinę salę. Ją puošė vitražai, sieninė tapyba, žvaigždiniai skliautai. Dabar salės sienas dengia austiniai gobelenai. Salei būdinga puiki akustika, joje vasarą vyksta kamerinės muzikos koncertai. Pilies kieme rodomi spektakliai istorine tematika.
Priešpilis, kazematai ir bokštai buvo statomi antrajame pilių statybos etape, Vytautui laimejus kovą su Jogaila ir atgavus Trakus 1392 m. Pradėjus pilies statybą, šioje vietoje kadaise būta trijų mažesnių salelių, kurioms užpelkėjus gruntui sutvirtinti dar buvo pilama akmenų ir žvyro. Netaisyklingo trapecijos formos priešpilį juosė akmenų mūro siena su trimis išsikišusiais bokštais kampuose. Pietvakariniame bokšte buvo įrengtas kalėjimas. Apačioje bokštai stačiakampiai, o viršuje apvalūs, apmūryti plytomis, išsikišę įlauko pusę, per juos buvo patenkama ant gynybinės sienos. Nuo miesto pusės sienos storiausios. Šaudymo angos didelės, pritaikytos jau paraku šaunamiems pabūklams. Į ežerą atkreiptoje sienoje tik kelios patalpos turi nedidelius švieslangius. Galutinai susiformuoja perkasas, kadaise pripildytas vandens. Ordino magistrui 1409 m. buvo pranešta, kad pilis apginkluota 15 patrankų, o tai salos tvirtovę darė praktiškai neprieinamą. Į priešpilį pavojaus metu subėgdavo slėptis ir miesto gyventojai. Prie vakarinės sienos prigludusios dviejų aukštų, keturšlaičiu čerpių stogu dengtos kazematų patalpos, kuriose gyveno pilies įgula. Priešais kitoje kiemo pusėje, rytiniai kazematai, manoma, buvo ūkinės paskirties. Dabar vasarą čia veikia smuklė.
Trakų pilies šeimininkas. XV a. pradžioje Trakai buvo klestintis miestas. Jame lankėsi daug garbingų svečių, užsienio šalių pasiuntinių. Vytautas mokėjęs lotyniškai, vokiškai, rusiškai, suprato totorių kalbą. Didysis kunigaikštis buvo karys ir diplomatas, guvaus, smalsaus proto, nevartojo svaigalų ir garsėjo svetingumu. Kunigaikščio svečiai būdavo apgyvendinami "didžiojoje pilyje", t.y. Pusiasalio pilyje. Priėmimai vyko ir valstybinės sutartys buvo pasirašomos Salos rūmų reprezentacinėje salėje. Salę puošė vitražai, sienos XV a. pr. buvo dekoruotos freskomis. Jų siužetai vaizdavo scenas iš kunigaikščio dvaro gyvenimo: Vytautas nutapytas sėdintis soste arba darantis sprendimus. 1413 m. Trakuose buvo priimtas imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys B. Makra, paskirtas arbitru ginčui su Ordinu dėl Žemaitijos sienų spręsti. Vytautas pakėlė jį į riterius, apdovanojo aukso diržu su pentinais, brangiais kailiais.
XV a. lenkų istorikas Dlugošas mini, jog Vytauto žirgai buvo balnojami auksiniais balnais. Tokių balnų drauge su žirgais dovanojęs ir savo dukters (daugiau vaikų neturėjo) vyrui, Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui I. Trylika kartų 1413-1430 m. čia buvojo Lenkijos karalius Jogaila su savo dvaru. Vytauto žmona Ona ir Jogailos sesuo Aleksandra, Mozūrų kunigaikštienė, stebino vokiečių riterius savo puošnumu ir buvo laikomos prašmatniausiomis Rytų Europos moterimis. Kunigaikštienė Ona Sudimantaitė (apie 1350-1418) kaip reta to meto moteris mokėjusi rašyti, lydėjusi Vytautą visose jo kelionėse ir pavojuose, buvusi įkaitu pas kryžiuočius, tvarkiusi daugelį vyro reikalų. Ordino magistras siuntė Trakų kunigaikštienei Onai brangenybių, retų saldumynų, dovanojo tuo metu ką tik išrastą klavikordą. Pilyje buvo žinomi šachmatai, linksminamasi ir puotaujama.
Vytautui, sulaukusiam garbingo amžiaus ir jau galingam valdovui, Šventosios Romos imperatorius Zigmantas siūlė vainikuotis karaliumi. Juk vieninteliu karaliumi Lietuvos istorijoje buvo tik Mindaugas (1253-1263). Buvo pasiruošta didelėms iškilmėms, sukviesti svečiai... Tačiau pasiuntinys su popiežiaus siųsta karaliaus karūna taip ir neperžengė Lenkijos ir Lietuvos sienos.
Buvo vėlyvas ruduo, kai didysis kunigaikštis mirė savo pilyje (1430). Bychovco kronika mini, jog Galvės ežero vanduo nusidažė raudonai ir taip laikėsi tris dienas...
Taikomosios dailės ekspozicija issidėsčiusi priešpilio kazematuose. Tai natūrali Trakų istorijos muziejaus tąsa. Deja, Vytauto laikųpilies interjerų neišliko, karo su Rusija metu 1655-1661 m. pilys buvo sudegintos. Ekspozicijoje senosios heraldikos gerbėjai gali pamatyti Lietuvos didikų giminių herbus, įspaustus žieduose, antspauduose. Nuo XIV a. vidurio žinomi Kęstučio bei Trakų kunigaikštystės herbai.
Net ir praradusi strateginę reikšmę, Trakų kunigaikštystė, o vėliau vaivadija liko stambus administracinis vienetas. Ji apėmė plačias Trakų, Kauno, Upytės ir Gardino žemes. Trakų vaivados postas didžiojo kunigaikščio dvare buvo vienos labiausiai vertinamų pareigų. Įtakingasis Trakų vaivada Jonas Goštautas buvo paskirtas (1441) trylikamečio valdovo Kazimiero Jogailaičio globėju. Jo valdymo laikais (1440-1492) Trakuose buvo laikomas valstybės iždas bei Lietuvos Metrika - pagrindinis didžiojo kunigaikščio archyvas, iškeltas į Vilnių tik 1551 m. Nors politiniame šalies gyvenime Vilnius seniai gožė Trakus, tačiau ši vietovė neprarado savo žavesio. Čia žemes pirkosi ir dvarus turėjo žymiausi Lietuvos didikai Goštautai, Sapiegos, Radvilos, Pacai, Oginskiai, vėliau Korevos, Odinecai, Tiškevičiai. Jų gyvenimo būdą ir pomėgius atspindi buities ir meno kūriniai, pypkių kolekcija (XVIII a.), grafo J. Tiškevičiaus Užutrakio rūmų baldai, medžioklės trofėjai. Dėl medžioklių Lietuvoje XIX a. visiškai išnyko meškos. 0 jų, drauge su stumbrais bei taurais, būta viduramžių Trakų žvėryno pasididžiavimo. Žvėryną, garsejusį visoje Europoje, 1384 m. buvo įrengęs dar Kęstutis, vietovė tą pavadinimą išlaikė iki šiol.
Restauracija. XIX a. pilys pamažu nyko, ardomos gyventojų ir laiko. Vėtros ir lietūs nuplovė salos pilies didžiosios menės freskų likučius, kurių fragmentus dar 1822 m. pr. užfiksavo dailininkas Vincas Smakauskas. Trakų salos pilies griuvėsiai lenkų poetų Juliaus Slovackio, Vladislovo Syrokomlės, lietuvių dainiaus Maironio eilėse jaudina ne tik didingos senovės dvelksmu, bet ir dramatišku pačios pilies likimu. Valstybė pilimis nesirūpino, tad iniciatyvos ėmėsi pavieniai asmenys. Archeologas V. Šukevičius 1901 m. iš miesto magistrato dvylikai metų išsinuomojo Trakų salos pilį, įsipareigodamas ją saugoti nuo tolesnio irimo.
Tik nuo 1926 m. pilimis imta sistemingai rūpintis. Salos pilies griuvėsiai apmatuoti, nutarta juos konservuoti. Pilys paskelbtos paminklu. Susikoncentruota daugiausia ties Salos pilimi: 1935 m. pradėta atstatinėti reprezentacinę salę, bokštus, priešpilio sienas. Dėl lėšų stygiaus darbų programa kai kuriais metais nebuvo vykdoma. 1939 m. Vilniaus kraštą, taigi ir Trakus, grąžinus Lietuvai, darbus tęsti vėl buvo pakviestas inžinierius architektas J. Borovskis (vadovavo 1929-1941 m.), Jis parengė pirmąji salos pilies rekonstrukcijos modelį. Po karo atnaujinus veiklą, 1949 m. pagaliau buvo uždengtas rūmų reprezentacinės salės stogas. Pradėti archeologiniai kasinėjimai Pusiasalio pilyje, kurios bokštai buvo jau avarinės būklės. Tačiau 1961 m. prasidėjo sovietinė valstybinio masto akcija prieš kultūros paminklus ir jų atkūrimą, pristabdžiusi restauravimo darbus. Nepataisoma žala buvo padaryta Trakų senamiesčiui: jo ribos buvo sumažintos, nugriauta sinagoga, XVIII a. užvažiuojamoji karčiama ir kiti saugotini statiniai. Po pertraukos atnaujinus restauraciją, pilių restauravimo vadovai architektai Bronius Krūminis ir Stanislovas Mikulionis (dirbo 1955-1987 m.). Salos pilyje atstatė priešpilio kampinius bokštus, o tai pakeitė ir visos pilies tūrinę erdvinę kompozicįją. Miesto simbolis - Salos pilis iš esmės atgavo XV a. vaizdą. Sugrąžinus Nepriklausomybę, tapo įmanoma pradėti tyrinėti Senuosius Trakus. Čia seniai norėta ieškoti pilies liekanų. Tik 1994 m. padaryta svarbi išvada, jog Senuosiuose Trakuose buvo mūrinė pilis, mūryta iš raudonų plytų baltiškuoju jų dėjimo būdu. Rastas XV a. aukuras. Nustatyta, jog žmonių čia gyventa nuo pirmųjų amžių po Kristaus.
Užutrakis. Ant Galvės ežero kranto, Užutrakyje, restauruojama ir atnaujinama grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro sodyba. Joje grafai gyveno iki II pasaulinio karo. Kalbama, kad Tiškevičių giminė turėjusi 99 dvarus. Netoli Trakų, Lentvaryje, jų buvusiame neogotikinės architektūros dvare dabar yra kilimų fabrikas.
Užutrakio rūmai buvo pastatyti 1896m. neoklasicizmo stiliumi, su kolonomis, romantišku vaizdu į Trakų salos pilį iš galinio fasado terasos (arch. J. Husas). Pirmame aukšte buvo įrengtos veidrodžių, reprezentacinė, medžiotojų salės. Grafų valgomojo baldai, angliškas Vedžvudo fajanso pietų servizas eksponuojami Trakų istorijos muziejuje.
Rūmus supantį parką su 13 tvenkinių, antikinių deivių statulomis projektavo žymus kraštovaizdžio architektas Eduardas F. Andre. Parko (80 ha) parterį dabar kerta dvi ūksmingos liepų alėjos. Jame auga 25 vietinių rūšių, daugiausia spygliuočių, ir 52 rūšių svetimžemių medžių, krūmų ir augalų formų.
Dvaro teritorijos žalumoje slepiasi 16 statinių. Išskiriama muziejinė reprezentacinė dalis, kuri po restauracijos bus naudojama valstybiniams priėmimams, tarptautinėms deryboms ir kitiems aukščiausio rango renginiams. Nuo 1998 m. Trakų istorinį nacionalinį parką ėmėsi globoti Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Kai nevyks jokie oficialūs renginiai, ši vieta bus atvira visuomenei. Į turistų maršrutus Užutrakis bus įtrauktas kaip Lietuvos dvarų kultūros ir meno pavyzdys.
Jūsų pasirinkimui Trakuose - pažintinės ekskursijos, poilsis prie vandens, pasiplaukymas valtimis, jachtomis ar kateriu, maudymasis, mėgėjiška. žūklė, stovyklavimas kempinge ar tiesiog ramus pasisėdėjimas ežero pakrantės kavinėje... Birželio mėnesį galite patekti į ežere vykstančią tarptautinę irkluotojų regatą "Gintariniai irklai". Karališkasis rūmų teatras, "Gyvosios istorijos" programos projektai, Proistorės eksperimentinis centras savo renginiais Pusiasalio ir Salos pilyje papildo, praplečia istorinę atmintį, praturtiną gyvais vaizdiniais ir įspūdžiais, regis, atgyja praėjusių amžių šešėliai...
Trakų pilies fone vyksta jau tradicija tampantis vis populiaresnis Trakų festivalis. Jo įkvėpėja yra rusų baleto legenda, Rusijos ir Lietuvos pilietybes turinti pasaulinę šlovę pelniusi artistė Maja Pliseckaja.
|
 |
|
|
